Lietuvos gyventojai demonstruoja didelį pasitikėjimą ateities energetikos sprendimais ir aktyviai palaiko šalies ambicijas tapti žaliojo vandenilio gamintoja bei eksportuotoja. Vis dėlto žinių apie šią technologiją visuomenė dar turi mažai. Naujausio tyrimo duomenimis, pakankamai žinių apie žaliąjį vandenilį šalyje turi dešimtadalis gyventojų, o kas antras pripažįsta apie šį ateities kurą nežinantis nieko, dalis mano, kad jis išgaunamas iš žemės gelmių.
Lietuvos dujų perdavimo sistemos operatoriaus „Amber Grid“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktas šalies gyventojų nuomonės tyrimas atskleidė, kad 52 proc. šalies gyventojų atvirai prisipažįsta apie žaliąjį vandenilį nieko nežinantys. Turintys pakankamai žinių teigia 10 proc. gyventojų, o 38 proc. sako žinantys, kas tai yra, bet nepakankamai, kad galėtų spręsti apie naudą ar trūkumus.
Didžioji dalis respondentų – 75 proc., kuriems žinomas žaliojo vandenilio terminas, palaiko idėją, kad Lietuva taptų šio ištekliaus gamintoja ir eksportuotoja. Vis dėlto beveik pusė jų neidentifikuoja, kad žaliasis vandenilis gaminamas pasitelkiant iš saulės ir vėjo gaminamą elektros energiją – dalis mano, kad tokios medžiagos gamtoje nėra, penktadalis įsitikinę, jog žaliasis vandenilis yra gamtinis išteklius, išgaunamas iš požeminių telkinių.
Pasitikėjimas avansu
Pasak „Amber Grid“ vadovo Nemuno Bikniaus, tyrimo rezultatai rodo, kad šalies gyventojai intuityviai supranta energetikos transformacijos būtinybę ir geopolitinę jos svarbą, tačiau pati technologija visuomenei vis dar nėra suprantama.
„Gyventojų išreikštas didelis palaikymas vandenilio gamybai bei jo eksporto potencialui rodo, kad visuomenė puikiai supranta valstybės siekį kurti energetiškai nepriklausomą ekonomiką ir tvarią pramonę. Vis dėlto šis pasitikėjimas kol kas yra labiau avansinis – žmonės tiki žaliąja ateitimi, tačiau dar sunkiai įsivaizduoja, kaip ji veiks praktiškai. Lietuva aktyviai dalyvauja tarptautiniame Šiaurės ir Baltijos šalių vandenilio koridoriaus projekte, vandenilis kaip kuras pramonei ir transportui jau netolimoje ateityje taps neatsiejama ekonomikos dalimi. Svarbu padėti gyventojams suprasti šios ateities technologijos veikimo principus, saugumą bei tiesioginę naudą šalies pramonės dekarbonizacijai ir kasdieniam gyvenimui“, – kalba N. Biknius.
Kas gi tas vandenilis?
Vandenilis nėra nei retas, nei egzotiškas elementas – priešingai, tai gausiausias cheminis elementas Visatoje. Tačiau Žemėje gryno jo randama labai mažai, nes vandenilis yra itin aktyvus ir greitai jungiasi su kitais elementais, sudarydamas vandens ar angliavandenilių molekules.
Kaip energijos nešiklis vandenilis vertinamas dėl didelės energijos koncentracijos. Panaudojant jį energijai gaminti, neišskiriamas anglies dioksidas – susidaro tik vanduo ar vandens garai. Dėl šios priežasties vandenilis laikomas viena perspektyviausių alternatyvų iškastiniam kurui pramonėje ir transporte.
Tačiau norint panaudoti vandenilį pramonėje, energetikoje ar transporte, jis gaunamas taikant įvairius technologinius procesus, o nuo pasirinkto gamybos būdo priklauso, ar vandenilis vadinamas pilkuoju, mėlynuoju ar žaliuoju.
Kai kalbame apie vandenilį, technine prasme omenyje turime dujas. Taip pat svarbu suprasti, kad techniškai nėra skirtingų vandenilio rūšių – yra skirtingi jo gamybos būdai. Tas pats vandenilis jau dešimtmečius naudojamas pramonėje, tik iki šiol dažniausiai buvo gaminamas iš gamtinių dujų.
„Šiandien vis daugiau dėmesio skiriama žaliajam vandeniliui, kuris gaminamas išskaidant vandenį elektrolizės įrenginiuose, naudojant elektros energiją gaunamą iš atsinaujinančių šaltinių – saulės ir vėjo energijos. Toks gamybos būdas neišskiria anglies dioksido, todėl žaliasis vandenilis gali padėti mažinti transporto ir pramonės taršą. Kartu jis leistų daugiau energijos pasigaminti iš vietinių atsinaujinančių išteklių ir taip stiprintų šalies energetinį savarankiškumą. Žaliasis vandenilis gali tapti ne tik nauju kuru, bet ir nauja Lietuvos eksporto preke. Kaip šiandien eksportuojame elektros energiją ar biometaną, ateityje Lietuva galėtų eksportuoti ir žaliąjį vandenilį bei jo pagrindu pagamintus degalus. Tai reikštų pritrauktas naujas investicijas į regionus, sukurtas darbo vietas, didesnį vietinės elektros panaudojimą ir papildomas pajamas šalies ekonomikai“, – teigia N. Biknius.
Vertę sieja su švaria aplinka ir savarankiškumu
Apklausa rodo, kad net ir neturėdami gilesnių technologinių žinių gyventojai suvokia, kokią praktinę naudą galėtų suteikti žaliasis vandenilis. Didžiausia jo vertė siejama su galimybe mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro transporto sektoriuje – net 60,2 proc. respondentų svarbiausiu žaliojo vandenilio pritaikymu įvardijo alternatyvą naftos produktams transporto priemonėse.
Beveik tiek pat apklaustųjų (59,2 proc.) svarbiausia laiko galimybę gaminti ir naudoti energiją be anglies dioksido emisijų, daugiau nei pusė (53,8 proc.) pabrėžia žaliojo vandenilio svarbą Lietuvos energetiniam savarankiškumui, didinant vietinę kuro gamybą ir mažinant priklausomybę nuo energijos importo.
Tyrimas atskleidė ir įdomų paradoksą. Nors trys ketvirtadaliai gyventojų pritaria, kad Lietuva taptų žaliojo vandenilio gamintoja ir eksportuotoja, patį eksportą kaip vieną svarbiausių šios technologijos pritaikymo krypčių įvardija tik 22,1 proc. respondentų. Tai rodo, kad visuomenė pirmiausia vertina tiesioginę žaliojo vandenilio naudą Lietuvai – švaresnę aplinką ir energetinį savarankiškumą. Tuo metu sudėtingesnės technologinės funkcijos, pavyzdžiui, perteklinės vėjo ir saulės energijos kaupimas bei elektros sistemos balansavimas, kol kas geriau suprantamos tik daliai gyventojų – šį žaliojo vandenilio privalumą išskyrė 28,1 proc. apklaustųjų, dažniau aukštąjį išsilavinimą ir didesnes pajamas turintys respondentai.
